MINISTRAS PIRMININKAS GEDIMINAS KIRKILAS NATO GYNYBOS KOLEDŽE
Atnaujinta 2008-10-03
Ekscelencijos, ponios ir ponai,
Man nepaprastai malonu šiandien lankytis NATO gynybos koledže, kuris - su pagarba visoms kitoms - neabejotinai yra pagrindinė akademinė Aljanso institucija. Tai rodo vien įspūdinga jo istorija – idėja dėl tokio koledžo, kilusi Prezidentui Eizenhaueriui, įgyvendinta netrukus po pačios NATO susikūrimo. Žiūrint į ją, susidaro įspūdis tarsi ji atspindi paties Aljanso istoriją. Todėl nė kiek neabejoju, kad koledžas ir ateityje išliks pagrindine itin kvalifikuotų ekspertų kalve bei idėjų dėl visų mūsų saugumo stiprinimo šaltiniu.
Neslėpsiu, kaip buvęs gynybos ministras iki šiol jaučiuosi tarsi neatitrūkęs nuo gynybos reikalų. Šiandieną savo kalboje norėčiau pasidalinti savo įžvalgomis apie kai kuriuos (nes šiandien visiems neužtektų laiko) Euroatlantinei, o gal net ir globaliai bendruomenei iškylančius naujuosius saugumo iššūkius besikeičiančioje geostrateginėje aplinkoje. Transatlantinė šeima ženkliai pasikeitė į gerąją pusę per paskutinius 50 metų, tačiau paskutinieji 20 metų buvo ypač svarbūs. Po Berlyno sienos griūties sekęs Vokietijos susivienijimas, Varšuvos pakto paleidimas, imperinės Sovietų Sąjungos žlugimas, Raudonosios armijos pasitraukimas iš Vidurio Europos ir Baltijos šalių ir etc. žymėjo Šaltojo Karo pabaigą, kuri yra ne „didžiausia geopolitinė katastrofa“, o demokratijos, gerbūvio, saugumo ir stabilumo augimo era. Geras tuzinas Europos tautų, įskaitant Lietuvą, apsisprendė gyventi laisvėje ir sustiprinti Euroatlantinę bendriją bei jos vertybes. Tačiau tai nebuvo, kaip teigė Fukuyama, istorijos pabaiga su greita ir laiminga pabaiga.
Vis dažniau girdime apie besitransformuojančią tarptautinių santykių geopolitinę ir geostrateginę aplinką. Turime pripažinti, kad globalizacijos meniu pilna iššūkių: vyksta kova prieš terorizmą, didėja susirūpinimas dėl branduolinių ginklų plėtros ir klimato atšilimo, pastebima tam tikra valstybės ir tarptautinių organizacijų tapatybės krizė, įvairiose pasaulio vietose vis įsiplieskia etniniai, religiniai ir kariniai konfliktai ir sąrašą papildo energetinio bei kibernetinio saugumo problemos bei pasaulinės ekonomikos krizės apraiškos.
Visame šiame kontekste didelį rūpestį kelia vis agresyvesnė ir dažnai kitų nuomonės bei teisių nepaisanti Rusijos užsienio politika. Nesupraskite manęs neteisingai, mes neesame antirusiški – su Rusija turime nemažai gero praktinio ir konstruktyvaus bendradarbiavimo pavyzdžių, kuriuos būtų galima plėtoti, jei kamuolys būtų mūsų pusėje, tačiau energetikos išteklių tiekimo instrumento naudojimas užsienio politikos tikslais, pastangos revizuoti istoriją, prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų nesilaikymas, neproporcingas karinės galios demonstravimas ir karinė agresija mažų valstybių atžvilgiu negali likti nepastebėti ir tinkamai neįvertinti.
Pastaruosiuose Rusijos pareiškimuose ir veiksmuose įžvelgiame Rusijos ketinimus griauti, o ne stiprinti, saugumo bendradarbiavimu grįstą Euroatlantinės erdvės institucinę sąrangą, kuri jau įrodė savo veiksmingumą. Matome ir pastangas atsisakyti Rusijos įsipareigojimų gerbti savo kaimynų suverenumą bei užtikrinti visuotinai Europoje pripažįstamus žmogaus teisių bei demokratijos standartus. Santykiai su Rusija šiandien nėra „verslas kaip įprasta“.
Ponios ir ponai,
Tačiau mes neturime leisti suskaldyti demokratinių Euroatlantinės struktūros vienybės. Mano giliu įsitikinimu, bendradarbiavimu grįstas saugumas privalo ir ateityje išlikti skirtingų Europos organizacijų bei tarpvalstybinių santykių principu, o Rusijos peršamai „jėgos balanso“ filosofijai nėra vietos tarptautiniuose santykiuose. Egzistuojanti institucinė euroatlantinio saugumo architektūra yra svarbiausias saugumo ir stabilumo Europoje pagrindas, kuriam nematau nėra realių alternatyvų. Maskvai neturi būti leista vienašališkai sugriauti CFE režimą ir atsimesti nuo Stambule prisiimtų įsipareigojimų dėl Moldovos ir Gruzijos suverenumo ir teritorinio integralumo gerbimo.
ES reakcija, atsakant į Rusijos puolimą Gruzijoje, buvo greita ir efektyvi. Europos Sąjunga parodė vieningumą ir pasiryžimą, per tokį trumpą laiką sugebėjusi išsiųsti daugiau nei 200 stebėtojų į Gruziją. Savo darbą pradedanti ES stebėjimo misija yra gera žinia Gruzijai, jos stabilumui ir ateičiai. Kita gera žinia – neseniai įkurta NATO-Gruzijos komisija. Tarptautinė bendruomenė turi padaryti viską, kad tokie įvykiai, kaip rugpjūčio mėnesį Gruzijoje, nepasikartotų ES kaimynystėje. Rusija iš tiesų peržengė „raudonąsias linijas“ ir pažeidė esminius demokratinio sambūvio, geros kaimynystės ir pagarbos principus.
Gerbiamieji,
Krizė Gruzijoje pademonstravo dar vieną kelis kartus istorijos patikrintą tiesą: Transatlantinė bendruomenė geba susivienyti rimtų iššūkių akivaizdoje. Ši vienybė yra mūsų stiprybės pagrindas. Todėl kviečiu ir toliau išlikti vieningiems, priimant strateginius sprendimus. Manau, jog gruodžio mėnesį vyksiančiame NATO ministrų susitikime – Gruzija ir Ukraina nusipelno NATO narystės veiksmų plano. Pabrėžiu, kad tai nėra NATO narystė ar grėsmė kam nors. Gruzijos ir Ukrainos visuomenės ir politikai nuspręs, kokias reformas jie nori ir gali atlikti, tačiau negalime leisti ES rytų kaimynėms jaustis be atramos peties. ES santykių su Pietų Kaukazo šalimis, Ukraina ir Moldova pakėlimas į kokybiškai naują lygmenį yra būtinas impulsas tolesnėms demokratinėms bei ekonominėms reformoms bei konsolidacijai šių valstybių viduje.
Šiame kontekste negalima pamiršti ir Europos Sąjungos plėtros. Europos Sąjungos kaimynystėje yra eilė valstybių, kurios beldžiasi į Europos duris, nori tapti europinės šeimos narėmis. Gruzija, Moldova, Ukraina rytuose, Serbija bei Bosnija ir Hercegovina Vakarų Balkanuose, Turkija pietuose – visos šios valstybės yra Europos dalis tiek istoriniu, tiek ir kultūriniu atžvilgiu. Šios šalys yra ir demokratijos sklaidos, idėjų kovos laukas. Demokratija tikrai nėra vienadienė pastanga. Mūsų kryptingas pastangas stiprinant šių šalių pilietines visuomenes ir politines institucijas turi lydėti tvirta nuostata, jog demokratiški, stabilūs ir klestintys kaimynai – vienas iš Europos prioritetų. Kai kur Europoje tarsi jaučiamas plėtros nuovargis, tačiau aš raginu nepasiduoti šiam politiniam nuovargiui.
Šalia geostrateginių iššūkių norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į naujas problemas, su kuriais susiduria Baltijos šalys. Politikos mokslininkai pastebi, kad saugumo samprata po Šaltojo karto išsiplėtė apimdamas kibernetinius ir energetinius aspektus. Kibernetinis chuliganizmas įgyja virtualaus terorizmo bruožų. Kibernetinės atakos prieš Estiją 2007 m., prieš Lietuvą, Ukrainą ir Gruziją 2008 m. parodė, kad šios grėsmės pobūdis yra tikrai transnacionalinis. Taigi mums reikia koordinuoto požiūrio į kibernetinę gynybą ir daugiašalio atsako į šią vis augančią grėsmę, ypač NATO rėmuose.
Gyvenimas diktuoja naujas realijas ir energetikos saugumo srityje. Lietuva ir kitos Baltijos valstybės yra vis dar energetinė sala Europos Sąjungoje. Savo „siela“ turiu omenyje, politiškai, instituciškai, teisiškai ir tapatybės prasme mes esame europiečiai ir vakariečiai, tačiau „kūnu“, t.y. energetinėmis jungtimis esame posovietinė šalis. Sakau tai drąsiai žinodamas, ką ir kaip reikia daryti. Lietuva siekia energetinio saugumo ir ekonominio konkurencingumo bei tvarumo. 2009 m. mes uždarysime IAE ir liksime priklausomi nuo elektros importo iš Rytų ar elektros galimos remiantis padidėjusiu dujų importu iš vienintelio šaltinio Rusijos. Galimi dujų ir elektros importo keliai eina per Baltarusiją. Tai nepadidina mūsų saugumo. Todėl Lietuva siekia integruotis į ES energetines rinka nutiesdamas elektros jungtis į Švediją ir Lenkiją. Statysime suskystintų dujų terminalą, didinsime atsinaujinančių šaltinių dalį energetikoje ir energijos vartojimo efektyvumą. Neatmetame ir IAE lėto išjungimo galimybės kaip paskutinės opcijos šalies energetiniam saugumui užtikrinti. Mes tikime, kad Euroatlantinė bendrija supras jautrią Baltijos šalių situaciją ir parodys solidarumą ne tik žodžiais, bet ir veiksmais.
Panašu, kad esame pasmerkti gyventi pokyčių pasaulyje. Kartais valstybių ir tautų gyvenimas man atrodo panašus į žmonių gyvenimą. Iššūkiai su kuriais susiduriame mus grūdina. Kas mūsų nenužudo, mus sustiprina. Be to, sutikime, jog globalūs iššūkiai reikalauja globalios atsakomybės. Aš manau, kad Transatlantinė bendruomenė turi pakankamai valios ir patirties problemas versti galimybėmis, kurios stiprins mūsų saugumą. Ačiū už dėmesį. Mielai atsakysiu į Jūsų klausimus ir komentarus.
Man nepaprastai malonu šiandien lankytis NATO gynybos koledže, kuris - su pagarba visoms kitoms - neabejotinai yra pagrindinė akademinė Aljanso institucija. Tai rodo vien įspūdinga jo istorija – idėja dėl tokio koledžo, kilusi Prezidentui Eizenhaueriui, įgyvendinta netrukus po pačios NATO susikūrimo. Žiūrint į ją, susidaro įspūdis tarsi ji atspindi paties Aljanso istoriją. Todėl nė kiek neabejoju, kad koledžas ir ateityje išliks pagrindine itin kvalifikuotų ekspertų kalve bei idėjų dėl visų mūsų saugumo stiprinimo šaltiniu.
Neslėpsiu, kaip buvęs gynybos ministras iki šiol jaučiuosi tarsi neatitrūkęs nuo gynybos reikalų. Šiandieną savo kalboje norėčiau pasidalinti savo įžvalgomis apie kai kuriuos (nes šiandien visiems neužtektų laiko) Euroatlantinei, o gal net ir globaliai bendruomenei iškylančius naujuosius saugumo iššūkius besikeičiančioje geostrateginėje aplinkoje. Transatlantinė šeima ženkliai pasikeitė į gerąją pusę per paskutinius 50 metų, tačiau paskutinieji 20 metų buvo ypač svarbūs. Po Berlyno sienos griūties sekęs Vokietijos susivienijimas, Varšuvos pakto paleidimas, imperinės Sovietų Sąjungos žlugimas, Raudonosios armijos pasitraukimas iš Vidurio Europos ir Baltijos šalių ir etc. žymėjo Šaltojo Karo pabaigą, kuri yra ne „didžiausia geopolitinė katastrofa“, o demokratijos, gerbūvio, saugumo ir stabilumo augimo era. Geras tuzinas Europos tautų, įskaitant Lietuvą, apsisprendė gyventi laisvėje ir sustiprinti Euroatlantinę bendriją bei jos vertybes. Tačiau tai nebuvo, kaip teigė Fukuyama, istorijos pabaiga su greita ir laiminga pabaiga.
Vis dažniau girdime apie besitransformuojančią tarptautinių santykių geopolitinę ir geostrateginę aplinką. Turime pripažinti, kad globalizacijos meniu pilna iššūkių: vyksta kova prieš terorizmą, didėja susirūpinimas dėl branduolinių ginklų plėtros ir klimato atšilimo, pastebima tam tikra valstybės ir tarptautinių organizacijų tapatybės krizė, įvairiose pasaulio vietose vis įsiplieskia etniniai, religiniai ir kariniai konfliktai ir sąrašą papildo energetinio bei kibernetinio saugumo problemos bei pasaulinės ekonomikos krizės apraiškos.
Visame šiame kontekste didelį rūpestį kelia vis agresyvesnė ir dažnai kitų nuomonės bei teisių nepaisanti Rusijos užsienio politika. Nesupraskite manęs neteisingai, mes neesame antirusiški – su Rusija turime nemažai gero praktinio ir konstruktyvaus bendradarbiavimo pavyzdžių, kuriuos būtų galima plėtoti, jei kamuolys būtų mūsų pusėje, tačiau energetikos išteklių tiekimo instrumento naudojimas užsienio politikos tikslais, pastangos revizuoti istoriją, prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų nesilaikymas, neproporcingas karinės galios demonstravimas ir karinė agresija mažų valstybių atžvilgiu negali likti nepastebėti ir tinkamai neįvertinti.
Pastaruosiuose Rusijos pareiškimuose ir veiksmuose įžvelgiame Rusijos ketinimus griauti, o ne stiprinti, saugumo bendradarbiavimu grįstą Euroatlantinės erdvės institucinę sąrangą, kuri jau įrodė savo veiksmingumą. Matome ir pastangas atsisakyti Rusijos įsipareigojimų gerbti savo kaimynų suverenumą bei užtikrinti visuotinai Europoje pripažįstamus žmogaus teisių bei demokratijos standartus. Santykiai su Rusija šiandien nėra „verslas kaip įprasta“.
Ponios ir ponai,
Tačiau mes neturime leisti suskaldyti demokratinių Euroatlantinės struktūros vienybės. Mano giliu įsitikinimu, bendradarbiavimu grįstas saugumas privalo ir ateityje išlikti skirtingų Europos organizacijų bei tarpvalstybinių santykių principu, o Rusijos peršamai „jėgos balanso“ filosofijai nėra vietos tarptautiniuose santykiuose. Egzistuojanti institucinė euroatlantinio saugumo architektūra yra svarbiausias saugumo ir stabilumo Europoje pagrindas, kuriam nematau nėra realių alternatyvų. Maskvai neturi būti leista vienašališkai sugriauti CFE režimą ir atsimesti nuo Stambule prisiimtų įsipareigojimų dėl Moldovos ir Gruzijos suverenumo ir teritorinio integralumo gerbimo.
ES reakcija, atsakant į Rusijos puolimą Gruzijoje, buvo greita ir efektyvi. Europos Sąjunga parodė vieningumą ir pasiryžimą, per tokį trumpą laiką sugebėjusi išsiųsti daugiau nei 200 stebėtojų į Gruziją. Savo darbą pradedanti ES stebėjimo misija yra gera žinia Gruzijai, jos stabilumui ir ateičiai. Kita gera žinia – neseniai įkurta NATO-Gruzijos komisija. Tarptautinė bendruomenė turi padaryti viską, kad tokie įvykiai, kaip rugpjūčio mėnesį Gruzijoje, nepasikartotų ES kaimynystėje. Rusija iš tiesų peržengė „raudonąsias linijas“ ir pažeidė esminius demokratinio sambūvio, geros kaimynystės ir pagarbos principus.
Gerbiamieji,
Krizė Gruzijoje pademonstravo dar vieną kelis kartus istorijos patikrintą tiesą: Transatlantinė bendruomenė geba susivienyti rimtų iššūkių akivaizdoje. Ši vienybė yra mūsų stiprybės pagrindas. Todėl kviečiu ir toliau išlikti vieningiems, priimant strateginius sprendimus. Manau, jog gruodžio mėnesį vyksiančiame NATO ministrų susitikime – Gruzija ir Ukraina nusipelno NATO narystės veiksmų plano. Pabrėžiu, kad tai nėra NATO narystė ar grėsmė kam nors. Gruzijos ir Ukrainos visuomenės ir politikai nuspręs, kokias reformas jie nori ir gali atlikti, tačiau negalime leisti ES rytų kaimynėms jaustis be atramos peties. ES santykių su Pietų Kaukazo šalimis, Ukraina ir Moldova pakėlimas į kokybiškai naują lygmenį yra būtinas impulsas tolesnėms demokratinėms bei ekonominėms reformoms bei konsolidacijai šių valstybių viduje.
Šiame kontekste negalima pamiršti ir Europos Sąjungos plėtros. Europos Sąjungos kaimynystėje yra eilė valstybių, kurios beldžiasi į Europos duris, nori tapti europinės šeimos narėmis. Gruzija, Moldova, Ukraina rytuose, Serbija bei Bosnija ir Hercegovina Vakarų Balkanuose, Turkija pietuose – visos šios valstybės yra Europos dalis tiek istoriniu, tiek ir kultūriniu atžvilgiu. Šios šalys yra ir demokratijos sklaidos, idėjų kovos laukas. Demokratija tikrai nėra vienadienė pastanga. Mūsų kryptingas pastangas stiprinant šių šalių pilietines visuomenes ir politines institucijas turi lydėti tvirta nuostata, jog demokratiški, stabilūs ir klestintys kaimynai – vienas iš Europos prioritetų. Kai kur Europoje tarsi jaučiamas plėtros nuovargis, tačiau aš raginu nepasiduoti šiam politiniam nuovargiui.
Šalia geostrateginių iššūkių norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į naujas problemas, su kuriais susiduria Baltijos šalys. Politikos mokslininkai pastebi, kad saugumo samprata po Šaltojo karto išsiplėtė apimdamas kibernetinius ir energetinius aspektus. Kibernetinis chuliganizmas įgyja virtualaus terorizmo bruožų. Kibernetinės atakos prieš Estiją 2007 m., prieš Lietuvą, Ukrainą ir Gruziją 2008 m. parodė, kad šios grėsmės pobūdis yra tikrai transnacionalinis. Taigi mums reikia koordinuoto požiūrio į kibernetinę gynybą ir daugiašalio atsako į šią vis augančią grėsmę, ypač NATO rėmuose.
Gyvenimas diktuoja naujas realijas ir energetikos saugumo srityje. Lietuva ir kitos Baltijos valstybės yra vis dar energetinė sala Europos Sąjungoje. Savo „siela“ turiu omenyje, politiškai, instituciškai, teisiškai ir tapatybės prasme mes esame europiečiai ir vakariečiai, tačiau „kūnu“, t.y. energetinėmis jungtimis esame posovietinė šalis. Sakau tai drąsiai žinodamas, ką ir kaip reikia daryti. Lietuva siekia energetinio saugumo ir ekonominio konkurencingumo bei tvarumo. 2009 m. mes uždarysime IAE ir liksime priklausomi nuo elektros importo iš Rytų ar elektros galimos remiantis padidėjusiu dujų importu iš vienintelio šaltinio Rusijos. Galimi dujų ir elektros importo keliai eina per Baltarusiją. Tai nepadidina mūsų saugumo. Todėl Lietuva siekia integruotis į ES energetines rinka nutiesdamas elektros jungtis į Švediją ir Lenkiją. Statysime suskystintų dujų terminalą, didinsime atsinaujinančių šaltinių dalį energetikoje ir energijos vartojimo efektyvumą. Neatmetame ir IAE lėto išjungimo galimybės kaip paskutinės opcijos šalies energetiniam saugumui užtikrinti. Mes tikime, kad Euroatlantinė bendrija supras jautrią Baltijos šalių situaciją ir parodys solidarumą ne tik žodžiais, bet ir veiksmais.
Panašu, kad esame pasmerkti gyventi pokyčių pasaulyje. Kartais valstybių ir tautų gyvenimas man atrodo panašus į žmonių gyvenimą. Iššūkiai su kuriais susiduriame mus grūdina. Kas mūsų nenužudo, mus sustiprina. Be to, sutikime, jog globalūs iššūkiai reikalauja globalios atsakomybės. Aš manau, kad Transatlantinė bendruomenė turi pakankamai valios ir patirties problemas versti galimybėmis, kurios stiprins mūsų saugumą. Ačiū už dėmesį. Mielai atsakysiu į Jūsų klausimus ir komentarus.
