SAVAITRAŠTIS "TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI" - "NAUJĄJĄ LIETUVOS AMBASADORĘ PASITINKANT"
Naująją Lietuvos ambasadorę pasitinkant
Pokalbis su Ginte Damušyte
Kalbėjosi “Tėviškės žiburių” redaktorė Ramūnė Sakalaitė-Jonaitienė
- Kada atvykote? Ar jau spėjote įsikurti Kanados sostinėje? Kokie įspūdžiai ligšiol?
Atvykau į Otavą š.m. sausio 29 d. 1.30 val. nakties. Rūkas Londone „pakoregavo“ kelionės maršrutą. Vietoj tiesioginio reiso į Kanados sostinę, atskridau žymiai vėliau nei tikėjausi į Toronto oro uostą, kur laukė Kanados užsienio reikalų ir tarptautinės prekybos departamento protokolo atstovas. Jis persodino į kitą lėktuvą, kuris vidurnaktį pakilo sostinės link. Įsikūriau naujuose namuose 3 val. nakties. Po kelių valandų jau buvau darbe ambasadoje, nes norėjau kuo greičiau susipažinti su ambasados kolektyvu, su kuriuo jau kelias savaites bendravau neakivaizdiniu būdu (elektroniniu paštu). Pirmieji įspūdžiai labai geri, ambasados kolektyvas tikrai šaunus ir darbštus, Otava žavi kaip miestas ir naujoji darbo vieta. Gerai jaučiuosi Kanadoje, nes šios šalies gyvenimas ir politika man nėra svetima, lietuvių bendruomenę pažįstu ir sieksiu dar geriau pažinti, su kanadiečiais lengvai susikalbu, sniego pūgų nebijau...
- Atvykote į Kanadą, netoli nuo savo gimtų JAV-bių, padariusi platoką ratą - per Europą. Priminkite mūsų skaitytojams apie tą kelionę (kur ir ką mokėtės, kokias pareigas ėjote prieš išvykdama iš Šiaurės Amerikos? Koks buvo pirmasis paskyrimas diplomatinėje tarnyboje ir kada? Kokie tada buvo ir ar išsipildė Jūsų lūkesčiai?
Studijavau politinius mokslus ir istoriją Wayne State universitete Detroite, ten kur užaugau. Baigus mokslus įsidarbinau Lietuvių katalikų religinėje šalpoje Niujorke, nes šios organizacijos misija -- pagalba Lietuvai ir visuomenės informavimas -- mane imponavo. Noriai įsitraukiau į profesionaliai ir efektyviai vykdomą darbą. Vertėm, leidom ir platinom žinomą pogrindžio spaudos leidinį „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ anglų kalba, kuri buvo plačiai cituojama užsienio spaudoje, akademinėse publikacijose, taip pat šalių parlamentų bei vyriausybiniuose leidiniuose kaip autoritetingas informacijos šaltinis apie padėtį Lietuvoje. Niujorke neplanavau užsilikti ilgam, nes tikėjausi įstoti į JAV diplomatinę tarnybą. Bet mūsų veikla išsiplėtė, o aš džiaugiausi galėdama dirbti Lietuvos labui. Man buvo pavesta vadovauti žinių padaliniui - Lietuvių informacijos centrui, kurį išvysčiau į patikimą žinių apie Lietuvą agentūrą, aktyviai dirbau su užsienio spauda, politikais, religiniais lyderiais, visuomenės veikėjais ne tik JAV, bet Kanadoje ir kitose šalyse. Mobilizavome paramą Lietuvai, organizavome tarptautines akcijas kartu su kitomis žmogaus teisių organizacijomis, platinome informaciją masinėm informacijos priemonėm, stengėmės paveikti ivairių šalių ir tarptautinių institucijų vadovus Lietuvos laisvės bylos klausimu. Lietuvos atgimimo laikotarpiu tapome „de facto“ Lietuvos ambasada užsienyje: glaudžiai bendradarbiavom su St.Lozoraičiu ir kitais pirmosios nepriklausomybės laikotarpio diplomatinio korpuso nariais, taip pat lietuvių bendruomenės organizacijomis. Politinei padėčiai pasikeitus, atvirai bendravome su pogrindžio kontaktais, su kuriais lig tol palaikėme slaptus ryšius. Užmezgėm ir stiprinom ryšius ir su naujais Sąjūdžio vadovais. Lietuvai staigiai tapus Jungtinių Tautų nare 1991 metais, mane pakvietė prisidėti prie Lietuvos misijos prie Jungtinių Tautų steigimo. . Nedvejodama sutikau tai daryti visuomeniniu pagrindu. Įstojimas į Lietuvos diplomatinę tarnybą man buvo šios 12 metų nuoseklios veiklos logiška seka. 1992 m. oficialiai įstojau į Lietuvos diplomatinę tarnybą ir pradėjau dirbti diplomatinį darbą Lietuvos atstovybėje Jungtinėse Tautose. Pirmieji metai iš tiesų nebuvo lengvi, nes viską reikėjo pradėti nuo nulio. Nebuvo normalaus finansavimo iš Vilniaus (iš pat pradžių išeivijos remiamas Tautos fondas skyrė lėšų LR atstovybės JT darbui ir išlaikymui). Derinant su Vilniumi, formavom politines pozicijas įvairiais klausimais ir atstovavom šalies interesus komitetuose ir tarptautinių konferencijų debatuose. Puikūs prisiminimai iš Baltijos valstybių misijų bendradarbiavimą išlieka iki šios dienos. Viens kitam padėdavom, nes supratom mažesnių valstybių, juolab nepriklausomybę ką tik atkūrusių, veiklos iššūkius didelėje tarptautinėje organizacijoje su plačia darbotvarke ir 185 (tuometinis valstybių narių skaičius) skirtingais interesais. Su pavydu žiūrėjom į kitas valstybes, galinčias pasikliauti kelių dešimtmečių išvystytomis pozicijomis ir daugiašalės veiklos patirtimi. Bet po18 metų atkurtos nepriklausomybės galime drąsiai konstatuoti, kad tikrai daug pasiekėme. Įstojus į ES ir NATO, perėjom iš paramos gavėjos į paramos teikėjos statusą, petis petin dalyvaujame tarptautinėse operacijose su kitomis valstybėmis, atsakingai reiškiamės kaip pilnateisė tarptautinės bendruomenės narė, esame traktuojama kaip patikima partnerė, kuria galima pasikliauti.
- Kokiose pareigose toliau dirbote? Ar jaučiate tiek pat pritampanti prie Lietuvos kiek prie Š.Amerikos, ar yra didesnė trauką vienos iš tų dviejų tėvynių?
JAV yra mano gimtinė ir visada būsiu dėkinga šiai šaliai už tai, kad išlaisvino mano tėvą nuo nacių arešto ir neįvykdytos mirties bausmės Antrojo pasaulinio karo metu, taip pat suteikė prieglaudą nuo sovietų okupacijos pabėgusiai jo šeimai. Visada laikiau Lietuvą savo tėvyne, ir negaliu tvirtinti, kad jaučiu kažkokį vidinį konfliktą dėl savo pasirinkimo dirbti ir gyventi Lietuvoje. Mano profesinis ir asmeninis gyvenimas senai susietas su Lietuva. Lietuvos diplomatinėje tarnauju jau 16 metų, savo noru palikau JAV ir emigravau į Lietuvą.
1996 m. buvau perkelta į Vieną, kur dirbau LR delegacijos prie Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos vadove, paskui buvau paskirta eiti dvišalės ambasadorės pareigas Austrijoje. Taip pat buvau akredituota kaip nereziduojanti ambasadorė Slovėnijai, Slovakijai ir Kroatijai.
2001 m. tapau Lietuvos ambasadore prie NATO lemtingu laikotarpiu, kai Lietuva integravosi į šią organizaciją ir siekė pakvietimo tapti pilnateise jos nare. Šio tikslo pasiekimas buvo LR užsienio politikos ir mūsų atstovybės veiklos apvainikavimas. Džiaugiuos šiuo nepaprastai svarbiu valstybės laimėjimu ir tuo, kad Lietuva pralaužė ledus galingiausioje pasaulyje organizacijoje. Įstojome į šią gynybos sąjungą su pirmąja moterimi ambasadore NATO istorijoje. Tai neliko nepastebėta.
- Ar ambasada imsis naujų iniciatyvų dėl Lietuvos įvaizdžio formavimo Kanadoje?
Ambasada tęs savo darbą tose srityse, kur vyksta glaudus bendradarbiavimas su Kanada, ir stiprins veiklą naujose sferose. Vizų režimo panaikinimas išliks ambasados dėmesio centre, nes suvaržymai Lietuvos piliečiams atvykti į Kanadą atsiliepia ir mūsų dvišalių santykių plėtotei. Bevizis režimas bus svarbus veiksnys skatinant žmogiškuosius ir kitus ryšius su Kanada.
Toliau skatinsime darbą gynybos ir vystomojo bendradarbiavimo srityse. Lietuvą ir Kanadą, kaip NATO nares, jungia bendros vertybės ir tarptautiniai įsipareigojimai, ypač Afganistane. Kaip žinia, Lietuva ir Kanada 2007 m. lapkričio mėnesį Vilniuje bendromis jėgomis surengė tarptautinę konferenciją apie Provincijų atkūrimo grupių Afganistane veiklos kryptis. Dalyvavo apie 100 dalyvių iš 26 šalių ir keturių tarptautinių organizacijų. Lietuva vadovauja grupei Gore Afganistano vakaruose, o Kanada - Kandahare pietuose. Lietuvos specialųjų pajėgų eskadronas praėjusiais metais buvo dislokuotas Kandaharo oro uoste, tai Kanada šį faktą labai vertina, t.y. kad Lietuva nebijo eiti kartu į pačius karščiausius taškus.
Vystomojo bendradarbiavimo srityje Kanada, turbūt daugiau negu bet kuri kita šalis, yra padėjusi Lietuvai pereiti iš paramos gavėjos į paramos teikėjos statusą. Kanada kofinansuoja Lietuvos demokratizacijos ir kitus praktinės pagalbos projektus Baltarusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje ir Moldovoje. Tikimės, kad pavyks kartu įgvendinti projektus ir Afganistane.
Nors visos ES šalys palyginus turi gana mažus prekybinius sriautus su Kanada, stengsimės nugalėti geografinius bei kitus barjerus, kurie kliudo šių ryšių plėtotei.
Manau, kad matysime daugiau vizitų iš Lietuvos pusės, ne tik vyriausybiniu, bet ir parlamentiniu bei visuomeniniu lygiu, taip pat kviesime Kanados atstovus ryžtis transatlantiniams darbo ir oficialiems vizitams.
Kultūriniams ir kitiems renginiams ieškosime mecenatų, kad galėtume išplėsti šios perspektyvios veiklos srities apimtis - ne tik Kanados sostinėje, bet už jos ribų. Norėčiau užmegzti ryšį su visomis provincijomis, bendrauti su jų pareigūnais, institucijomis ir regionine spauda, kad Lietuvos vardas taptų žinomesnis eiliniam kanadiečiui ir kad, jis susidomėtų Lietuva kaip turizmo, verslo, ar mokymosi vieta. „Vilnius 2009 Europos kultūros sostinė“ suteiks puikią galimybę Kanados turistams susipažinti su mūsų sostinės ir šalies grožiu - architektūra, kultūriniu gyvenimu, istorija, gamta, tradicijomis, virtuve, žmonėmis.
Su garbės konsulais planuojame bendrą darbinį pasitarimą šių metų pirmoje pusėje, stengsiuos taip pat išplėsti garbės konsulų tinklą. Taip pat numatome keisti ambasados patalpas, iš kurių ženkliai išaugome.
- Kokiais būdais ambasada tikisi bendradarbiauti su Kanados lietuvių bendruomene?
Ambasada toliau bendradarbiaus su Kanados lietuvių bendruomene. Tiesiogiai ir per ambasados atnaujintą tinklalapį (www.lithuanianembassy.ca) informuosime apie veiklą ir renginius. Norėčiau bendradarbiauti su lietuvių bendruomene įgyvendinant ambasados veiklos planus, aplankyti lietuvių bendruomenes skirtingose vietovėse. Jau bendrauju su krašto valdybos pirmininke ir mezgu ryšius su pavieniais bendruomenių pirmininkais.
Kalbėjosi “Tėviškės žiburių” redaktorė Ramūnė Sakalaitė-Jonaitienė
Atvykau į Otavą š.m. sausio 29 d. 1.30 val. nakties. Rūkas Londone „pakoregavo“ kelionės maršrutą. Vietoj tiesioginio reiso į Kanados sostinę, atskridau žymiai vėliau nei tikėjausi į Toronto oro uostą, kur laukė Kanados užsienio reikalų ir tarptautinės prekybos departamento protokolo atstovas. Jis persodino į kitą lėktuvą, kuris vidurnaktį pakilo sostinės link. Įsikūriau naujuose namuose 3 val. nakties. Po kelių valandų jau buvau darbe ambasadoje, nes norėjau kuo greičiau susipažinti su ambasados kolektyvu, su kuriuo jau kelias savaites bendravau neakivaizdiniu būdu (elektroniniu paštu). Pirmieji įspūdžiai labai geri, ambasados kolektyvas tikrai šaunus ir darbštus, Otava žavi kaip miestas ir naujoji darbo vieta. Gerai jaučiuosi Kanadoje, nes šios šalies gyvenimas ir politika man nėra svetima, lietuvių bendruomenę pažįstu ir sieksiu dar geriau pažinti, su kanadiečiais lengvai susikalbu, sniego pūgų nebijau...
Studijavau politinius mokslus ir istoriją Wayne State universitete Detroite, ten kur užaugau. Baigus mokslus įsidarbinau Lietuvių katalikų religinėje šalpoje Niujorke, nes šios organizacijos misija -- pagalba Lietuvai ir visuomenės informavimas -- mane imponavo. Noriai įsitraukiau į profesionaliai ir efektyviai vykdomą darbą. Vertėm, leidom ir platinom žinomą pogrindžio spaudos leidinį „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ anglų kalba, kuri buvo plačiai cituojama užsienio spaudoje, akademinėse publikacijose, taip pat šalių parlamentų bei vyriausybiniuose leidiniuose kaip autoritetingas informacijos šaltinis apie padėtį Lietuvoje. Niujorke neplanavau užsilikti ilgam, nes tikėjausi įstoti į JAV diplomatinę tarnybą. Bet mūsų veikla išsiplėtė, o aš džiaugiausi galėdama dirbti Lietuvos labui. Man buvo pavesta vadovauti žinių padaliniui - Lietuvių informacijos centrui, kurį išvysčiau į patikimą žinių apie Lietuvą agentūrą, aktyviai dirbau su užsienio spauda, politikais, religiniais lyderiais, visuomenės veikėjais ne tik JAV, bet Kanadoje ir kitose šalyse. Mobilizavome paramą Lietuvai, organizavome tarptautines akcijas kartu su kitomis žmogaus teisių organizacijomis, platinome informaciją masinėm informacijos priemonėm, stengėmės paveikti ivairių šalių ir tarptautinių institucijų vadovus Lietuvos laisvės bylos klausimu. Lietuvos atgimimo laikotarpiu tapome „de facto“ Lietuvos ambasada užsienyje: glaudžiai bendradarbiavom su St.Lozoraičiu ir kitais pirmosios nepriklausomybės laikotarpio diplomatinio korpuso nariais, taip pat lietuvių bendruomenės organizacijomis. Politinei padėčiai pasikeitus, atvirai bendravome su pogrindžio kontaktais, su kuriais lig tol palaikėme slaptus ryšius. Užmezgėm ir stiprinom ryšius ir su naujais Sąjūdžio vadovais. Lietuvai staigiai tapus Jungtinių Tautų nare 1991 metais, mane pakvietė prisidėti prie Lietuvos misijos prie Jungtinių Tautų steigimo. . Nedvejodama sutikau tai daryti visuomeniniu pagrindu. Įstojimas į Lietuvos diplomatinę tarnybą man buvo šios 12 metų nuoseklios veiklos logiška seka. 1992 m. oficialiai įstojau į Lietuvos diplomatinę tarnybą ir pradėjau dirbti diplomatinį darbą Lietuvos atstovybėje Jungtinėse Tautose. Pirmieji metai iš tiesų nebuvo lengvi, nes viską reikėjo pradėti nuo nulio. Nebuvo normalaus finansavimo iš Vilniaus (iš pat pradžių išeivijos remiamas Tautos fondas skyrė lėšų LR atstovybės JT darbui ir išlaikymui). Derinant su Vilniumi, formavom politines pozicijas įvairiais klausimais ir atstovavom šalies interesus komitetuose ir tarptautinių konferencijų debatuose. Puikūs prisiminimai iš Baltijos valstybių misijų bendradarbiavimą išlieka iki šios dienos. Viens kitam padėdavom, nes supratom mažesnių valstybių, juolab nepriklausomybę ką tik atkūrusių, veiklos iššūkius didelėje tarptautinėje organizacijoje su plačia darbotvarke ir 185 (tuometinis valstybių narių skaičius) skirtingais interesais. Su pavydu žiūrėjom į kitas valstybes, galinčias pasikliauti kelių dešimtmečių išvystytomis pozicijomis ir daugiašalės veiklos patirtimi. Bet po18 metų atkurtos nepriklausomybės galime drąsiai konstatuoti, kad tikrai daug pasiekėme. Įstojus į ES ir NATO, perėjom iš paramos gavėjos į paramos teikėjos statusą, petis petin dalyvaujame tarptautinėse operacijose su kitomis valstybėmis, atsakingai reiškiamės kaip pilnateisė tarptautinės bendruomenės narė, esame traktuojama kaip patikima partnerė, kuria galima pasikliauti.
JAV yra mano gimtinė ir visada būsiu dėkinga šiai šaliai už tai, kad išlaisvino mano tėvą nuo nacių arešto ir neįvykdytos mirties bausmės Antrojo pasaulinio karo metu, taip pat suteikė prieglaudą nuo sovietų okupacijos pabėgusiai jo šeimai. Visada laikiau Lietuvą savo tėvyne, ir negaliu tvirtinti, kad jaučiu kažkokį vidinį konfliktą dėl savo pasirinkimo dirbti ir gyventi Lietuvoje. Mano profesinis ir asmeninis gyvenimas senai susietas su Lietuva. Lietuvos diplomatinėje tarnauju jau 16 metų, savo noru palikau JAV ir emigravau į Lietuvą.
1996 m. buvau perkelta į Vieną, kur dirbau LR delegacijos prie Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos vadove, paskui buvau paskirta eiti dvišalės ambasadorės pareigas Austrijoje. Taip pat buvau akredituota kaip nereziduojanti ambasadorė Slovėnijai, Slovakijai ir Kroatijai.
2001 m. tapau Lietuvos ambasadore prie NATO lemtingu laikotarpiu, kai Lietuva integravosi į šią organizaciją ir siekė pakvietimo tapti pilnateise jos nare. Šio tikslo pasiekimas buvo LR užsienio politikos ir mūsų atstovybės veiklos apvainikavimas. Džiaugiuos šiuo nepaprastai svarbiu valstybės laimėjimu ir tuo, kad Lietuva pralaužė ledus galingiausioje pasaulyje organizacijoje. Įstojome į šią gynybos sąjungą su pirmąja moterimi ambasadore NATO istorijoje. Tai neliko nepastebėta.
Ambasada tęs savo darbą tose srityse, kur vyksta glaudus bendradarbiavimas su Kanada, ir stiprins veiklą naujose sferose. Vizų režimo panaikinimas išliks ambasados dėmesio centre, nes suvaržymai Lietuvos piliečiams atvykti į Kanadą atsiliepia ir mūsų dvišalių santykių plėtotei. Bevizis režimas bus svarbus veiksnys skatinant žmogiškuosius ir kitus ryšius su Kanada.
Toliau skatinsime darbą gynybos ir vystomojo bendradarbiavimo srityse. Lietuvą ir Kanadą, kaip NATO nares, jungia bendros vertybės ir tarptautiniai įsipareigojimai, ypač Afganistane. Kaip žinia, Lietuva ir Kanada 2007 m. lapkričio mėnesį Vilniuje bendromis jėgomis surengė tarptautinę konferenciją apie Provincijų atkūrimo grupių Afganistane veiklos kryptis. Dalyvavo apie 100 dalyvių iš 26 šalių ir keturių tarptautinių organizacijų. Lietuva vadovauja grupei Gore Afganistano vakaruose, o Kanada - Kandahare pietuose. Lietuvos specialųjų pajėgų eskadronas praėjusiais metais buvo dislokuotas Kandaharo oro uoste, tai Kanada šį faktą labai vertina, t.y. kad Lietuva nebijo eiti kartu į pačius karščiausius taškus.
Vystomojo bendradarbiavimo srityje Kanada, turbūt daugiau negu bet kuri kita šalis, yra padėjusi Lietuvai pereiti iš paramos gavėjos į paramos teikėjos statusą. Kanada kofinansuoja Lietuvos demokratizacijos ir kitus praktinės pagalbos projektus Baltarusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje ir Moldovoje. Tikimės, kad pavyks kartu įgvendinti projektus ir Afganistane.
Nors visos ES šalys palyginus turi gana mažus prekybinius sriautus su Kanada, stengsimės nugalėti geografinius bei kitus barjerus, kurie kliudo šių ryšių plėtotei.
Manau, kad matysime daugiau vizitų iš Lietuvos pusės, ne tik vyriausybiniu, bet ir parlamentiniu bei visuomeniniu lygiu, taip pat kviesime Kanados atstovus ryžtis transatlantiniams darbo ir oficialiems vizitams.
Kultūriniams ir kitiems renginiams ieškosime mecenatų, kad galėtume išplėsti šios perspektyvios veiklos srities apimtis - ne tik Kanados sostinėje, bet už jos ribų. Norėčiau užmegzti ryšį su visomis provincijomis, bendrauti su jų pareigūnais, institucijomis ir regionine spauda, kad Lietuvos vardas taptų žinomesnis eiliniam kanadiečiui ir kad, jis susidomėtų Lietuva kaip turizmo, verslo, ar mokymosi vieta. „Vilnius 2009 Europos kultūros sostinė“ suteiks puikią galimybę Kanados turistams susipažinti su mūsų sostinės ir šalies grožiu - architektūra, kultūriniu gyvenimu, istorija, gamta, tradicijomis, virtuve, žmonėmis.
Su garbės konsulais planuojame bendrą darbinį pasitarimą šių metų pirmoje pusėje, stengsiuos taip pat išplėsti garbės konsulų tinklą. Taip pat numatome keisti ambasados patalpas, iš kurių ženkliai išaugome.
Ambasada toliau bendradarbiaus su Kanados lietuvių bendruomene. Tiesiogiai ir per ambasados atnaujintą tinklalapį (www.lithuanianembassy.ca) informuosime apie veiklą ir renginius. Norėčiau bendradarbiauti su lietuvių bendruomene įgyvendinant ambasados veiklos planus, aplankyti lietuvių bendruomenes skirtingose vietovėse. Jau bendrauju su krašto valdybos pirmininke ir mezgu ryšius su pavieniais bendruomenių pirmininkais.
